Turiu pripažinti – esu visiškas didžiųjų renginių žmogus. Vos tik pavasarį pradeda žydėti pirmosios gėlės, o vasaros festivaliai pradeda dygti kaip grybai po lietaus, mano vidinis nuotykių ieškotojas pabunda. Ar aš pats lankausi visuose šiuose renginiuose? Deja, ne. Bet seku juos taip atidžiai, kad galėčiau būti gyvas „Google“. Tad šiandien nusprendžiau pasidalinti, kurie penki didžiausi Europos muzikos festivaliai, konkursai ir šou man kelia didžiausią jaudulį ir prikausto ne tik gyvų žiūrovų, bet ir milijonų prie ekranų dėmesį.
Didžiausiųjų penketukas – kas kasmet suvienija minias
Pirmasis, žinoma, yra Eurovizijos dainų konkursas. Nesvarbu, ar esi nuoširdus jo fanas, ar žiūri tik dėl keisčiausių pasirodymų, šis renginys kasmet suvienija šimtus milijonų žiūrovų. Lietuvoje atrodo, kad tą vakarą niekas neina miegoti anksčiau nei po rezultatų.
Antrasis – Sanremo muzikos festivalis Italijoje. Šis istorinis renginys laikomas pačia Eurovizijos įkvėpėja. Italai šį festivalį žiūri su tokia pagarba ir aistra, kad net atrodo, jog visa šalis sustoja savaitei.
Toliau – Tomorrowland Belgijoje. Tai elektroninės muzikos šventovė, kurioje apsilanko žmonės iš viso pasaulio. Bilietai išgraibstomi greičiau nei karšti kibinai Trakuose, bet dar milijonai stebi transliacijas internetu.
Ketvirtas didysis – tai televizijos projektas The Voice. Nors kiekviena šalis turi savo versiją, pavyzdžiui, „The Voice UK“ ar „The Voice of Germany“, šis šou turi milijonus gerbėjų visoje Europoje. Žmonės balsuoja, diskutuoja, o kartais net spėlioja, kas taps naująja žvaigžde. „Balsą“ žiūrime ir Lietuvoje…
Ir galiausiai – X Factor. Nuo Didžiosios Britanijos iki Italijos, šis projektas jau tapo legenda. Scenoje gimė tokios žvaigždės kaip „One Direction“ ar Leona Lewis. Kiekvieną sezoną žiūrovai spėlioja, kas triumfuos, o lažybos dažnai tampa papildoma pramoga tiems, kurie mėgsta spėti ne tik mintyse, bet ir stebėti, kaip keičiasi laimėtojų prognozės.
Kaip šiuos renginius stebiu iš namų ir kuo jie man ypatingi
Aš esu tas žmogus, kuris kiekvieną didesnį renginį paverčia beveik asmenine švente. Susiruošiu užkandžių, pasikviečiu draugus arba bent jau grupėje „Messenger“ stebiu gyvas reakcijas. Yra kažkas magiško stebėti „Glastonbury“ koncertus, „Sanremo“ festivalio finalą ar „The Voice“ akląsias perklausas žinant, kad tą pačią akimirką šimtai tūkstančių dainuoja kartu.
Beje, mano asmeninis vasaros favoritas – Sziget Festivalis Budapešte. Tai tarsi miesto viduryje išdygusi atskira valstybė, kurioje savaitę gyvena muzika, menas ir laisvė. Stebėti jo įrašus ar tiesioginius eterius man tapo tradicija. O jei dar pamatai, kad tavo mėgstamas atlikėjas pasirodo pagrindinėje scenoje – viskas, vakaras užskaitytas.
Ką išmokau iš šių renginių stebėjimo
Pirmiausia – muzika neturi sienų. Nesvarbu, ar klausaisi italų baladžių, ar šoki pagal olandišką techno, visi šie renginiai įrodo, kad muzika sujungia žmones geriau nei bet kas kita. Antra – net jei negali nuvykti gyvai, dar niekada nebuvo taip lengva būti įvykių sūkuryje. Dėl tiesioginių transliacijų ir socialinių tinklų jautiesi tarsi būtum ten pat, kur viskas vyksta.
Ir trečia – niekada nespėk per garsiai. Eurovizijoje favoritai keičiasi greičiau nei lietuvių orai gegužę. Tai galioja ir gyvenime: niekada nežinai, kas tave nustebins kitą akimirką. Aišku, ne tiek, kiek nustebau, kai praėjusią vasarą vietoj bilieto į festivalį nusipirkau… grilio anglių pakuotę. Bet bent jau vakarėlis kieme buvo neprastesnis nei bet kuris Europos festivalis!
Parašykite komentarą