Paulius Stalionis – Avietės

Birželio vėjai man plaukus glosto,
Naktis trumpėja, o šypsotis nepabosta,
Nes tu pabučiavai į skruostą.

Jausmai sutriko – tu kaip deguonis.
Ant skruosto liko kvepiančių aviečių skonis
Ir tavo lūpdažių raudonis.

Prie skruosto lietės
Tavo lūpos kaip avietės –
Iš laimės apsisuko man galva.

Ant mano kelių
Nutūpei tu kaip drugelis,
Bet tamsoje nepamačiau kokia tavų akių spalva.

Kieme prisirpo aviečių krūmas…
Širdis pravirko – išgaravo tarsi dūmas,
To karšto bučinio artumas.

Rugpjūčio vėjai man plaukus glosto,
Naktis ilgėja, bet svajoti nepabosta,
Kad vėl bučiuosi man į skruostą.

Prie skruosto lietės
Tavo lūpos kaip avietės –
Iš laimės apsisuko man galva.
Ant mano kelių
Nutūpei tu kaip drugelis
Ir šiandien man jau nesvarbu kokia tavų akių spalva.

Įvertink!

5 žvaigždučių vertinimas - kairėje pusėje!

Vidurkis: 3.9 / 5. Vertinimų skaičius: 7

Įrašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *