Birželio vėjai man plaukus glosto,
Naktis trumpėja, o šypsotis nepabosta,
Nes tu pabučiavai į skruostą.
Jausmai sutriko – tu kaip deguonis.
Ant skruosto liko kvepiančių aviečių skonis
Ir tavo lūpdažių raudonis.
Prie skruosto lietės
Tavo lūpos kaip avietės –
Iš laimės apsisuko man galva.
Ant mano kelių
Nutūpei tu kaip drugelis,
Bet tamsoje nepamačiau kokia tavų akių spalva.
Kieme prisirpo aviečių krūmas…
Širdis pravirko – išgaravo tarsi dūmas,
To karšto bučinio artumas.
Rugpjūčio vėjai man plaukus glosto,
Naktis ilgėja, bet svajoti nepabosta,
Kad vėl bučiuosi man į skruostą.
Prie skruosto lietės
Tavo lūpos kaip avietės –
Iš laimės apsisuko man galva.
Ant mano kelių
Nutūpei tu kaip drugelis
Ir šiandien man jau nesvarbu kokia tavų akių spalva.
Parašykite komentarą