Lietuviškojo repo ir hiphopo grupė „G&G Sindikatas” vėl priminė apie save. Šįkart reperiai pristato naują dainą apie savo gimtą miestą Vilnių – Miestas, kurio negaliu nemylėt. Dainos žodžių autoriai – Kastetas, Svaras. Muziką kūrė – Donciavas, Kastetas. Tad kviečiame išgirsti naują dainą apie Vilnių.
Žodžiai, lyrics
Kai visi skuba, norisi neskubėt,
mieste, kurio negaliu nemylėt.
Kai visi lekia, norisi pailsėt,
mieste, kurio negaliu nemylėt. (x2)
Aš gimiau mieste, kuriame ant kalno pilis, jei palis, sako, pilis gali nusirist, tikiuosi, kad taip nenutiks.
Aš gimiau ir myliu miestą, kuris futbolo neturi stadionų, ir, man atrodo, kad turėt neturi noro.
Turi noro išsikasti metro, bet neturi nei proto, nei pinigo.
Čia gatvės duobėtos, duobės nesužymėtos, kad mažiau mėtytų, judinamės iš lėto.
Naujos mašinos, sėdynės odinės, mieste, kur sutemus negali nusipirkti degtinės.
Bala ta degtinė – pas mus už suktinę gali lengvai pakliūt į areštinę.
Mieste, kuriame gyvena laimingi žmonės, vis tiek suranda, kas juos svaigina –
šiltą vakarą gulėt po sakura, sirgt už komandą, kuri dažnai prakiša,
šiltą vakarą užkurti pragarą, vis tiek visi rūko ir viską prageria.
Kai visi skuba, norisi neskubėt,
mieste, kurio negaliu nemylėt.
Kai visi lekia, norisi pailsėt,
mieste, kurio negaliu nemylėt. (x2)
Gimiau mieste, susapnavo kurį Lizdeika. Karas many, kur mušas nuolat su mano taika.
Pirmą kart pabučiavo, pirmą kart kirto lūpą.
Aš ir tu, mes abu skylam, trupam, kylam, supam, juokiamės, būna – verkiam, būna – smarkiai.
Jo blizgi prabanga čia aplipusi erkėm,
o laimė kukli ant kampučio suoliuko sėdi, nes tik vaikam, tik trumpam ją čia kvietė.
O gal ir ne tik, todėl visi tiki, tikimės vietų, galvas užvertę geriame lietų.
Didžiulės širdies jo, bet kartu verslo ir pramonės, kaip centre įkastos rūdinto vamzdžio nesąmonės.
Gimiau mieste, kuriame mečiau rūkyti su teise tylėti ir teise turėti teisę.
Kur labiausiai pažeidžiami tie, kas labiausiai kieti. Mes tiek prasileidom, kad nepasikeisime.
Vienas kito neteisim ir, juolab, neteisinsim niekad.
Po naktiniu dangum ant tavo stogų patylėt.
Ačiū, už tai, kad turiu savo vietą, mano mieste, kurio negaliu nemylėt.
Mano mieste, kurio negaliu nemylėt.
Mano mieste, kurio negaliu nemylėt.
Mano mieste, kurio negaliu nemylėt.
Mano mieste, kurio negaliu nemylėt.
Kai visi skuba, norisi neskubėt,
mieste, kurio negaliu nemylėt.
Kai visi lekia, norisi pailsėt,
mieste, kurio negaliu nemylėt. (x2)
Myliu Vilnių – žmones netobulus, močiutes, turguj pardavinėjančias obuolius,
madingą jaunimą, ponias ilgomis kojomis, girtus turistus, plaštakes medžiojančius.
Galingos mašinos, pigūs kebabai. Kad prisiparkuot, reikia sukti ratais.
Nusiimu laikrodį, išsijungiu telefoną – nenoriu būt panašus į ofiso gandoną.
Pilnas miestas tokių gausiai geriančių, žiūrinčių, ar dar liko kortelėj lėšų,
ar pavyks už kokteilį susimokėt, kaip padaryt damai įspūdį, kur pakviest.
Nužydėjo sakuros, kiemsargiai tvarkos kiemuos, kartais pasigendu tvarkos.
Šiltą vakarą norisi ramiai pasėdėt mieste, kurio negaliu nemylėt.
Kai visi skuba, norisi neskubėt,
mieste, kurio negaliu nemylėt.
Kai visi lekia, norisi pailsėt,
mieste, kurio negaliu nemylėt. (x2)
Parašykite komentarą