Kad ir kiek bebandysi,
Čia lieka randai,
Bet mum neišeina sustot,
Gyvenime nemokam kitaip.
Į šitą viršūnę jie žiuri senai,
Bet niekas nenori žinot,
Kokia kaina už tai.
Jie mato viska tiktai foto albume
Ir nieks nesužinos ką mes iš tikro išgyvename.
Man vakar skambino, sako: kviečiu tave,
Bet jiem tik reikia klouno jų absurdiškam gyvenime.
Todėl šianakt grįžtu,
Kai tu senai miegi.
Mes šitoj minioje
Esam tokie vieniši.
Todėl šianakt grįžtu,
Kad apkabint tave,
Mus skiria tik skambutis
Ir tu mano glėbyje.
Aš šianakt grįžtu…
Nes kai pasaulis sustos,
Nesvarbu kaip – pas tave grįšiu namo.
Jei gali pažiurėk i save,
Leisk nuo čia sau atsispirt,
Bėgt i tamsą, nematyt,
Pasiutusiai karštom akim.
Dar vienas žvilgsnis į ši stiklą akvariumo.
Čia stovi vystančios gėlės,
Jūsų ekranuose mes – tik šokancios lėlės.
Čia skyla sienos ir veidrodžiai dūžta,
Juk mes senai jau toli nuo namų.
Jum reikia melo, daugiau netiesos,
Nori – nenori šypsotis,
Aš taip daugiau negaliu.
Todėl šianakt grįžtu… (Nes tik tu).
Nes kai pasaulis sustos,
Nesvarbu kaip – pas tave grįšiu namo.
Parašykite komentarą