Iš tų namų nuo aukšto kalno bėgom
taip saldu – mes paskui baltą vėją.
Mudu du ant rankų dangų kėlėm
taip arčiau tikrų namų – jaučia pėdos.
Virš manęs
tik vienas žydras mėlynas dangus
ir vėjas skuba skrieja į tave,
o kaip norėčiau, meile, kad į mus visu greičiu
tartum strėlės.
Aš kaip ir tu
metais paskui vėją
Tu, kaip ir aš
ten – amžinai toli.
Švelni kaip rūkas tuštuma
tik tas vėjas
taip skuba, tartum skrieja.
Delnuose krūtis manas laikyki
ir mane švelniai mylėk lyg pirmą kartą
mes, iš naujo susitikę,
kaip prancūziškam kine pasiklydę.
Aš kaip ir tu
metais paskui vėją
tu, kaip ir aš
ten – amžinai toli.
Švelni kaip rūkas tuštuma
tik tas vėjas
taip skuba, tartum skrieja.
Žolę jausti, vėsią rasą po kojomis
basom nubėgti kalnu tuo
slysti, kristi, lėkt žemyn
kol šiluma gyva
manyje ir tavyje
mes – tartum strėlės.
Aš kaip ir tu
metais paskui vėją
tu, kaip ir aš
ten – amžinai toli.
Švelni kaip rūkas tuštuma
tik tas vėjas
taip skuba, tartum skrieja.
Amžinai tenai toli
tu amžinai ten, toli
amžinai kažkur toli
tu amžinai ten, toli.
Parašykite komentarą